NAUJIENOS

Gyvenimas ir turto valdymas keliose valstybėse šiandien yra įprastas reiškinys, tačiau paveldėjimo procesas tokiais atvejais neretai tampa teisiniu iššūkiu. Kai palikimas yra išbarstytas po skirtingas šalis, įpėdiniams tenka spręsti sudėtingus klausimus: kurios valstybės teismai turi nagrinėti bylą ir kokie įstatymai – Lietuvos ar užsienio – bus taikomi. Nors Europos Sąjungos reglamentavimas įnešė daugiau aiškumo, praktinis „įprastinės gyvenamosios vietos“ nustatymas bei turto registravimas užsienyje vis dar reikalauja specifinių žinių. Apie tai, kaip veikia tarptautinio paveldėjimo taisyklės, kokią laisvę asmuo turi pats pasirinkti jam palankią teisę bei kaip išvengti procesinių kliūčių, plačiau papasakojo Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėja Enrika Janušonienė.

Skirtingos valstybės tarptautinio paveldėjimo bylose dažnai taiko skirtingus kriterijus parenkant bylai kompetentingą teismą ir taikytiną teisę. Ar šį klausimą yra kaip nors sureguliavusi Europos Sąjunga?

Taip. Europos Sąjungoje galioja visoms valstybėms narėms privalomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 650/2012. Pagal jį nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. pagrindinis kriterijus yra palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną. Svarbu tai, kad visam palikimui taikoma vienos valstybės teisė, nepriklausomai nuo to, ar turtas yra vienoje valstybėje, ar keliose. Tačiau Europos Sąjungos teisė reguliuoja ne viską. Pavyzdžiui, klausimai dėl to, kokia turto dalis turi tekti vaikams ir sutuoktiniui, kiek laisvės turi testatorius spręsdamas, kam palikti savo turtą, bei kokie mokesčiai yra taikomi paveldėjimui, sprendžiami vadovaujantis nacionaline teise. Taip pat svarbu pažymėti, kad įpėdiniai atsisakyti palikimo visais atvejais gali savo gyvenamosios vietos valstybėje.

Kas yra laikoma palikėjo įprastine gyvenamąja vieta?

Europos Sąjungos teisė nepateikia palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos sąvokos. Ji priklauso nuo individualių faktinių aplinkybių. Teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad mirusiojo įprastinė gyvenamoji vieta buvo Lietuva tais atvejais, kai asmuo:  į užsienį išvyko tik laikinai užsidirbti ir turėjo ketinimą grįžti; išsaugojo Lietuvos pilietybę, o jo įpėdiniai ir pagrindinis turtas liko Lietuvoje; užsienyje dirbo tik periodiškai ir reguliariai grįždavo į tėvynę; užsienio valstybėje nebuvo sukūręs šeimos ar kitų glaudžių socialinių ryšių.

Ar tai reiškia, kad asmuo negali būti tikras, ar valstybė, kurioje jis gyvena ir miršta, bus pripažinta jo įprastine gyvenamąja vieta?

Tam tikro neapibrėžtumo išlieka, tačiau Europos Sąjungos teisė pateikia aiškias gaires. Pavyzdžiui, nurodoma, kad turi būti visapusiškai įvertintos palikėjo gyvenimo aplinkybės ne tik mirties momentu, bet ir kelerius metus iki jos. Atsižvelgiama į asmens buvimo atitinkamoje valstybėje trukmę, reguliarumą bei tokio buvimo priežastis. Norėdamas užsitikrinti didesnį teisinį tikrumą, asmuo gali pats testamentu pasirinkti, kurios valstybės teisė bus taikoma jo palikimo tvarkymui. Svarbu žinoti, kad pasirinkti galima tik tos valstybės teisę, kurios pilietybę asmuo turi. Jei asmuo turi kelias pilietybes, jis gali pasirinkti vieną iš jų. Be to, pasirinktoji teisė nebūtinai turi būti Europos Sąjungos valstybės narės teisė.

O kaip elgiamasi tais atvejais, kai testamento nėra, o nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą yra sudėtinga?

Sudėtingų situacijų iš tiesų pasitaiko – pavyzdžiui, kai palikėjas gyveno keliose valstybėse paeiliui arba nuolat keliavo tarp šalių, nė vienoje iš jų galutinai neįsikurdamas. Tokiu atveju, visapusiškai vertinant visas faktines aplinkybes, esminiais veiksniais gali tapti asmens pilietybė arba vieta, kurioje buvo sutelktas pagrindinis jo turtas. Svarbu pabrėžti, kad mirties momentu asmuo gali turėti tik vieną įprastinę gyvenamąją vietą. Priešingas aiškinimas lemtų palikimo suskaidymą, o taip neturėtų būti.

Ar notarams visuomet aišku, kurioje valstybėje yra palikimo atsiradimo vieta?

Tikrai ne. Pasitaiko atvejų, kai notarai atsisako pradėti paveldėjimo bylą būtent dėl to, kad palikimo atsiradimo vieta nėra aiški. Tokį notaro sprendimą įpėdiniai gali skųsti teismui arba rinktis kitą kelią – kreiptis į teismą su prašymu dėl palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo. Teismui nustačius, kad palikimo atsiradimo vieta yra Lietuva, įpėdiniai gali pakartotinai kreiptis į notarą dėl paveldėjimo bylos pradėjimo.

Ir pabaigai, apie vis populiarėjančius Europos paveldėjimo pažymėjimus. Ar jie palengvina paveldėjimo procesą?

Augant tarpvalstybinio paveldėjimo atvejų skaičiui, Europos paveldėjimo pažymėjimas tampa vis dažniau naudojamu įrankiu. Nors kai kuriais atvejais šis dokumentas išduodamas itin operatyviai, praktikoje pasitaiko situacijų, kai užsienio valstybių registrai atsisako jo pagrindu įregistruoti nuosavybės teises. Todėl itin svarbu užtikrinti, kad pažymėjime būtų nurodyti tikslūs nekilnojamojo turto identifikavimo duomenys: unikalus numeris ir tikslus adresas. Taip pat praktiškai naudinga vardus ir pavardes nurodyti keliomis kalbomis (pavyzdžiui, lietuvių ir tos šalies, kurioje yra turtas, kalba). Siekiant išvengti nesklandumų, tikslinga nurodyti ne tik banko sąskaitos numerį, bet ir konkrečią joje esančią lėšų sumą. Bet kuriuo atveju svarbu žinoti, kad pažymėjimą išdavusi institucija (notaras ar teismas) gali dokumentą pakeisti arba ištaisyti, jei paaiškėja, kad jame pateikta informacija buvo netiksli.

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.

Vilniaus regiono apylinkės teismo informacija